Atamanas Žora (Gulago univermagas)

Į vakarą atgyja restoranas, prasideda gyvenimas naktinis
Restoraną traukia atamanas, su rožės žiedu prie plačios krūtinės.

Raudonas rožės žiedas ne medalis, nes atamanas širdyje poetas
Sidarbro durklą turi nusikalęs, kišenėj užtaisytas pistoletas.

Pirštu pamojo jis oficiantui, ir butelį degtinės užsisako
Červonsą rausvą meta muzikantui, kuris nuo meilės muzikai apako.

Prie kito stalo geria prokuroras, kišenėj švarko orderį įkišęs
Bet nepaimt jam atamano Žoros, jau prokurorui užsakytos mišios.

Garuodama šalčiu atiena Tania, prie Žoros ir paprašo užrūkyti
Nuo seno ji myluoja atamaną, jai atamanas Žora ne banditas.

Praplėšęs Žora Malboro pakelį, ir klausia gal išgerti nori Tania
Ir sėdasi grąžuolė jam ant kelių, ir rankom apkabina atamaną.

Užsako Žora butelį šampano, kamščiu į prokuroro snukį šauna
Ir nusimetęs švarką klausia Tanią, ar pamylėsi mano kūną jauną.

Prie stalo sedi prokuroras šlapias, nedrįsta nieko žorai pasakyti
O po stalu milicininkas slepias, ir ruošias atamaną sulaikyti.

Bet atamano durklas neatšipęs, širdis dar neatšalus atamano
Kvatoja garsiai Tania ir užlipus, ant stalo šoka dievišką kankaną.

Staiga apvirsta prokuroro stalas, seržantas pistoletą rankoj laiko
Bet šveičia Žora jam veidan bokalą, ir Taniai po krūtim kulka pataiko.

Mirtis bučiuoja josios veidą jauną, už lango saulė taip iš lėto švinta
Jinai naganą išsitraukus šauna, į prokurorą ir ant žemės krinta.

Žygiuoja Žora per lavonų kalnus, ir ašaros per skruostą rieda gailiai
Kur tu iškeliavai mieloji Tania, ko nieko nesakai manoji Meile.