Ne kompozicija, o atominis sprogimas. Narada įrašymo dieną atsikėlė su instinktu žudyti, nes būgnai po šito performanso tai tikrai rest in pieces... Armstrongo bosas labai kandus, o Luc-Ponty smuiko soluotės visiškai firminės. Jei ne ta agresija ritmo sekcijoj, sakyčiau, gal čia kažkas iš Žano solo repertuaro. Nors McLaughlin'as irgi pasidrasko, bet supranti, kokio lygio grupė groja, kai kompozicijoje McLaughlin'o soluotės pasidaro antriniu elementu. 

Vienas mėgstamiausių jazz fusion muzikos gabaliukų šioje Visatoje. 10 su pliusu.