Aš tau pažadu nebūsiu niekad randu širdy… aš tau pažadu… surik – „išeik!“... negali?.. Aš tau pažadu neverkt – tai tik obelys snigs… aš tau pažadu kabėt virvei liepiant užmigt… nepaliksiu laiško – sako rašalas brangs. Sako rašantį į niekur minia triukšmingai pakars. Sako medžiai džiaugias šiurkščios virvės draugija. Sako varnas sūpuosis ant peties… „tu vis dar čia?“... Išeik tyliai iš mano minčių... Avietėm kvepiančias akis nutapyk – tada išdurk… Sukurk novele… Galiu gyvent joje… Galiu būt tuo veikėjų kurį negyvą ras ryte. Galiu vonioj perrėžt venas, vanduo skausmą pasiglemš. Galiu panirt, jūros dumbliam amžiams pint kasas…
Stogus išmatuot? Dangus skaičius pragers. Gal asfaltą apkabinus žemės Dievam pasimelst? Gal nuspalvint krauju pilko kiemo erdves, gal sukviest kaimynus už dyką paverkt? Kaip geram spektakly ant žolės subliūkšt, vaikai plokit aktoriui – užmigo, gal pabus?..