Atėjai, bet šįkart nutylėjai „labas“.
Nemandagu kalbėt, kai šalia miega.
Ėjai pas ją — žinai, nėra ir nebebus jau.
Kad patikėtum, jog tikėti tik beliks tau.

Ar jauti, ką tavo ašaros skalauja?
Tos sūrios upės — jai, ar tau tarnauja?
Žiūri į ją, ramiam sapne — ne staigmena tau.
Nors tai tikėta, netiki, kad kitas — tu.

Ką jauti, kai prieš akis plečias dugnas?
Praeities reziumė telpa į urną.
Žiūri į ją, matai save — ne staigmena tau.
Nors tai tikėta, netiki, kad kitas — tu.

Ką jauti, kai aplink gerklę spaudžia minutės?
Tik tiek beliko tau — nulinkusį kūną ištiest.
Plonu ledu eini, nuoga, jaukinti šaltį.
Rytoj vėl kris būrys gyvų — tarp jų ir tu.

Ką jauti, kai prieš akis plečias dugnas?
Praeities reziumė telpa į urną.
Žiūri į ją, matai save — ne staigmena tau.
Nors tai tikėta, netiki, kad kitas — tu.

Kitas tu.

Ką jauti, kai veriasi jau dugnas?
Tavo reziumė — į urną.
Telpa amžiams sunykti.
Ką jauti?