Joni Mitchell problema ta, kad ji su akustinės gitaros ir savo aukšto tembro kombinacija yra per daug pasikartojanti. Nu bet čia 1969-ieji, ko norėt. Laikmetį toks skambesys tikrai atitiko. Todėl man daug, daug artimesnė yra Both Sides Now albumo džiazinė, santūresnė ir brandesnė aranžuotė.
Aš sau galvoju: hm, reikės kažkada man šį mėnesį The Reticent įkelt į music'ą. Paminėjau vakar vakare komentare grupę, šiandien ryte žiūriu, jau yra. Dėkui Alvydai, esat greitis!
Kita vertus, pono retorika prie tam tikrų dainų kaip "Kokie 90% dainos š", "Kažkoks židišks mīžals" ir "Š...klasika...vempt norisi" yra tiesiog nemaloni ir nepagarbi. Kritika - ok, nepagrįstas varymas riebiais žodžiais jau ne ok.
O viešpatie, kokia tragedija, žmogus 9 kartą per TRYLIKĄ METŲ pasiūlė tą pačią dainą. Aš suprantu, kai per trumpą laiką ten tą pačią dainą kiša ir kiša, nervuot gali pradėt, bet čia tai labai normalu. Aš pats greičiausiai taip elgiuos.
2020 m. balandžio 19 d. 21:44:10
Joni Mitchell problema ta, kad ji su akustinės gitaros ir savo aukšto tembro kombinacija yra per daug pasikartojanti. Nu bet čia 1969-ieji, ko norėt. Laikmetį toks skambesys tikrai atitiko. Todėl man daug, daug artimesnė yra Both Sides Now albumo džiazinė, santūresnė ir brandesnė aranžuotė.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas