Vėjo dienos po speiguotų karų,
Joji vienas pasipuošęs žaibu.
Vėjo pirštai užgesina žaizdas,
Nieks nemiršta, kas bučiuoja žvaigždes.

Sesės išpina kasas, ilgesio nupintas,
Geria sirpstančias rasas ir mėnulį šiltą.
Žydi debesų takai ašarom praminti,
Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį.

Baltos naktys, na o mūsų ginklai -
Rasotos akys ir bučiniai.
Nors ir kūnas išraižytas randais
Nieks nežūna, gimę būt aitvarais.

Sesių plaukuose žiedai iš mėnulio pievos,
Vėl liepsnoja aukurai, ir vėl šypsos Dievas.
Spindi žiežirbom šarvai, iš aušros nupinti,
Skrenda broliai aitvarai, nugalėję mirtį.