Jo, šita daina iš karto patraukė dėmesį klausantis šio albumo. Ir tai yra neabejotinai pati įdomiausia daina, net ne tik albume, bet ir visuose The Kinks, kiek juos perklausiau iki šiol (pusė diskografijos). Ji ne tik labai daugiaplanė, varijuojanti bet ir sunkesnė, kvepianti sunkiuoju metalu, kai The Kinks nėra žinomi kaip sunkūs at all. Taigi šią dainą išskiriu sau kaip ypatingą radinį The Kinks diskografijoje ir labai ją vertinu dėl to. O dėl skaitinio vertinimo, reikėjo pagalvoti kiek labai patinka, bet apsisprendžiau apsistoti prie stipraus 9/10.

Absoliučiai nuostabi daina, kartu su tituline daina – stipriausios albume. Šitą dainą reikia pasižymėti kaip pavyzdį kūrinio, kuriame dominuoja vaikščiojimas tercijomis tarp akordų. i-VI-iv vaikštynė pirmyn ir atgal yra gan klasikinė harmoninė idėja, bet kiekvieną kartą skamba puikiai. Tos tercijos nėra nei per daug konsonuojančios (tad melodija neskamba nuvalkiotai), nei labai perkreipia veidą disonansu, toks aukso viduriukas. 

Kas yra dar labiau cool, posmas, bridžas ir priedainis, nors visi išnaudoja būtent toniką, šeštąjį ir ketvirtąjį laipsnį, bet jų tonikos yra skirtingos, t.y. kaskart moduliuojama pereinant iš vienos strofos į kitą. Todėl dainoje yra tas įtampos cinkelis, kuris ją išlaiko įdomią ir mielą ausiai per visą jos trukmę. 

Tada dar yra labai dainą komplementuojantis ramesnis interliudas ties 3 minučių ribą, kuris įveda dar daugiau dinamikos šiam kūriniui. Ir galiausiai, kaip galima nemylėti šito Dave Davies mėsingo gitaros tono ir gerklingo Ray'aus vokalo priedainiuose. Klavišai irgi antrame plane taško.

10 balų net neabejojant.