Kai kas dieną dengi baltu audinu stalą,
Kai susėda už jojo užaugę vaikai.
Tarsi staltiesė, mama, plaukai tau nubalo,
Juk ne viskas gyvenime buvo gerai.

Lyg mažiems tu mums duonos kas kartrą atrieki.
Mes žiūrėsim į senstančias tavo rankas.
Atminty savo judesį trapų paliki,
Jis primins mums rugienų auksines kasas.

Tarsi žemė motulės glėbys mus sūpuoja.
Baltus plaukus jos primena soduos žiedai.
Tik netekę ant žemės mes krentam geruoju.
Krentam žemėn į glėbį, nes mes jos vaikai.

Sodas baltas mums primena skraistę motulės,
Baltas stalas pakvimpa jos duona kepta.
Atminty lieka baltos lyg sniegas drobulės,
Ir lyg nuotaka sodo žieduose mama.

Kai aušra kelia rytmečio giesmei paukštelį,
Tavo rankos jau pina saulėtas kasas.
Spinduliais tarsi saulė tu nušvieti kelią,
Ir užaugusius šildys, vis glostai ranka.

Tu lyg angelas ranką virš mūsų ištiesus,
Ir sparnų šiltą glėby glaudi gerumu.
Tave, mama, per amžius karštai mes mylėsim,
Tavo atvaizdą lyja lietus ant langų.

Tarsi žemė motulės glėbys mus sūpuoja.
Baltus plaukus jos primena soduos žiedai.
Tik netekę ant žemės mes krentam geruoju.
Krentam žemėn į glėbį, nes mes jos vaikai.

Sodas baltas mums primena skraistę motulės,
Baltas stalas pakvimpa jos duona kepta,
Atminty lieka baltos lyg sniegas drobulės,
Ir lyg nuotaka sodo žieduose mama.