Kai tu nutyli ir užmiegi,
ir gesta tūkstančiai žvaigždžių
ir vaiko sudėliotais bėgiais
tiek žodžių, sakinių, raidžių
nubėga visada sugryžta, nereikia
tu juk pats žinai
per savo mirtį, kaip per krikštą
tylėdamas.. išpažinai

Net jei nesuvirpėjo lūpos
net jei nesibaigė lietus
kartoju kalnuose suklupęs
nebuvo nieko viskas bus..

Ir niekas dar neparašyta
prisnigo šalta užsiklok
tik vieną naktį kad iš ryto
sakytum "mano, pažadu miegok"

Bet neužmigus tik nualpus
sakai atmerkdama akis
ištirpo visos mano alpės
ateik jau laikas jau... naktis

O jei kada ir pasiilgsiu
šauki aš nieko negirdžiu
tik tavo nereginčiu žvilgsniu
po raidę, krentančių žvaigždžių
po raidę, krentančių žvaigždžių
po raidę, krentančių žvaigždžių...
po raidę, krentančių žvaigždžių...
po raidę, krentančių žvaigždžių...
raidę .. krentančių žvaigždžių..