Mjo. Pamačiusi kelias pakomentutas lietuviškas dainas nutariau pabandyti jų paklausyti (žinoma, su išankstine nuostata „o kodėl man atrodo, kad nieko gero tai nežada?“). Liūdna, bet spėjimas pasitvirtino. Nugi primena kažką iš 80's, ko jau tada siaubingai nekenčiau. Tokia lietuviška a la intelektualioji estrada su nemaža dalim beprasmiško teksto (nu bent jau dabar klausant šio kūrinio taip susirodė). Nesiryžtu vertint balais, nes duočiau tikrai labai mažus. Nu nei šokt pagal tokią dainą norisi, nei dar kartą jos klausyt (jei galima taip sakyt šį kartą perklausius tik fragmentiškai).

... negali vis tik nežavėti tokis konkretus Einaro "problemos" dėl DV repertuaro įvardijimas ...  ...  

... nebūčiau netgi tokia linkme aš pakreipęs savo minties ...  ... 

Nežinau, kas Dainotui Varnui rašo dainas, bet visas jo repertuaras yra konvejerinis štampas ir galutinis produktas kokybe net „Optima Linija“ neprilygsta. Nuo pat pirmos sekundės, kažkoks 100 kartų girdėtas disko motyvas, o pati daina jokios disko dvasios savyje neturi. Ir aišku, pabaigoje būtinai turi būti siaubinga moduliacija.