The primeval genesis
Etched into forgotten flesh
In darkness, oblivious, we exist to no avail
To no avail
To never unearth
The insipid with their deadpan stare
Long for worth in dying oceans
To never unearth
By the scorn of weakness
Lay me to rest
Rip away the flesh we scarred with god
And scour our bones for deceit
Beneath the black shroud of abandon lay fields of us
Our bodies still; our minds hollow and sightless
Here we lay, nothing without deceit
The immortal, reflected in dead oceans
Drowned by frailty tied at their feet
Apskritai, senesniais laikais beveik visi kūrėjai pradėdavo su intencija tiesiog dalintis, be jokių monetizacijų. Tik vėliau už tai gavo atlygį. Dabar, deja, viskas korporatyvizuota (jei yra toks žodis), ir sunku pradėti be gero plano nuo pradžių.
Na, skaitoma medija visai kitą auditoriją turi, bet ir palyginti gerokai mažesnė. Tokia jau tinklaraštininkų dalia. Na bet galiausiai, svarbiausia, kad veikla patiktų ir duotų kažko gero bent keliems žmonėms. Ko daugiau ir reikia.
Nebent tai darai kaip saviraiškos būdą neturėdamas noro gauti jokios grąžos. Bet man blog'o formatas mielesnis, aš kai noriu rašau tekstus savo tinkluose ir viskas. Skaitoma medija man visuomet bus pirmiau žiūrimos medijos.
Nu gerai, labiau reiktų kalbėti apie tinklalaidžių kūrimo / žiūrėjimo santykį. Dabar kūrėjų kaip prikakota, o žiūrinčiųjų nors auga, bet kiek vienam kūrėjui tenka žiūrėtojų? Dėl to ta niša man atrodo visai neperspektyvi.
O YouTube tai nebūtinai įdėtas darbas yra lygu peržiūrų skaičiui. Bet irgi priklauso nuo turinio tipo. Bet mano nuomone, didžiausia YouTube populiarumo paslaptis yra skoningas ir subalansuotas turinio pateikimas. Jame svarbiausia, kad žiūrovas nenuobodžia
Tai kad kaip tik tinklalaidės dabar didžiausias dalykas. Nežinau kas jas keistų. Tik tiek, kad visi jas kuria ir konkurencija yra milžiniška. Sunku padaryti, kad būtum pastebėtas. Kita vertus, manau, kartais geriau turėti mažą, bet ištikimą auditoriją.