Turbūt geriausia Deep Purple daina

Turėčiau pridurti, kad vertingiausia vis tik šio kūrinio dalis yra chaotiškas finalas. Gillan'as ir Blackmore'as sukuria puikų chaosą.

Pati pati profesionaliausia daina. Ar mėgstamiausia? Reikėtų pamąstyti, nes visos Deep Purple dainos yra daugiau mažiau mėgstamos.

Vokalas Gillan'o tikrai per daug geras. Čia auksinis, ne, platininis balsas. Talentas tikrai. Net šiurpai galėtų nueiti. Turbūt taip ir buvo, kai pirmą kartą išgirdau šią dainą. Dabar vis tiek žaviuosiu jo vokalu, nors šią dainą jau girdėjau šimtus kartų. O ką jau kalbėti apie instrumentuotę. Jon Lord'as yra nesveikas vargonininkas, kokia partija, kaip švelniai, kaip viskas puikiai. Įžanga tikrai puiki. O Blackmore'o solo tai išvis kažkas tarp rojaus ir pragaro. Atsiduoda sunkiu metalu, švinu ar alavu. Taip psichodeliškai pasineri į tą solo, linguoji galvą, nes refleksai taip verčia, nes tavo visa psichika pasiduoda šitam instrumentalui, nes tu praktiškai netenka sąmonės, netenki jėgų atsispirti savarankiškai.

Tai daugiau nei daina, daugiau nei profesionalus kūrinys. Tai dievybė, perlas, platina ar deimantas. Nesvarbu, vis tik, tai neįkainojamas grožis, kurio neverta apleisti. Tikiuos, kad po šimto metų žmonės dar klausys šito velniškai nesveiko rokenroliško ir metališko gabalo.