.Dėl to, kad tu tokia viena, o aš su tavim ne vienas,
Kai atsispindi jūra tavo akyse
Dėl to, kad tu sakai – aš tavo pamatai, tuomet tu - sienos,
Tai gal darykim meilę mūsų namuose.
Dėl to, kad tu verti statyti, o ne griauti tiltus,
Kuriais galiu ateiti kasryt pas tave.
Dėl to, kad man davei sparnus, įsibėgėt ir kilti
Aš jais kiekvieną naktį leidžiuosi sapne.

Dėl to, kad tu esi pasaulio vidury,
O tą pasauly aš laikau ant rankų,
Dėl to, kad tu esi giliai mano širdy,
Ir mūsų meilei to pilnai pakanka.

Dėl to, kad tu esi mano Kalėdos ir stebuklų rytas
Ir dovana, kurią kas dieną išpakuot galiu
Dėl to, kad tu esi pagalvė, ant kurios nukritęs,
Neužsigaunu, o iš naujo stojuos ir einu.
Dėl to, kad taip skanu nuo tavo lūpų nubučiuoti
Savosiom šokoladinius zefyrų likučius
Aš nieko neturiu, bet tau galėčiau viską atiduoti,
Už tai, kad tu esi man - kelias į namus.

Žinok, kad tu esi pasaulio vidury,
O tą pasaulį aš laikau ant rankų,
Žinok, kad tu esi giliai mano širdy
Ir mūsų laimei to pakanka.

Ir jeigu šitą dainą kada nors pamirštum
Aš parašysiu kitą, bet ir vėl apie tave
Dėl to, kad prieš tave priklaupęs batų tau užrišti
Tyliai ištarsiu – meile, tekėki už manęs.

Dėl to...
Dėl...

Ir tik dėl to, dėl to, kad tu esi...
Ir tik dėl to, dėl to, kad tu esi...
Ir mūsų laimei to pinai pakanka...