Juk tai mūsų vakarai ir tos nesibaigiančios naktys,
ko dega tavo akys, šypsaisi?
šitą muziką sukūrėm kaip narkotikus,
bet kaip narkotikus, o ne kaip vaistus, tad

kibkis laikykis manęs dabar toli neš,
tu pats nusprendei lįsti, neklysti,
dabar šita melodija tau taps svaja,
ir balažin ar dar iš vis norėsi grįžti,

reikėjo ryžtis, ryšius nutraukti,
nes žiūri skęsti kotais, nors puikiausiai moki plaukti,
šypsais tik lūpomis, nors kviečia klubo mis,
ir tai galėtų būti jūsų lėtas šokis,

aš ne beprotis, tik mėgstu riziką,
pezu bet ką labiausiai mėgstu muziką ir velnio tuziną
dar kai negrūzina, netyli o užtūsina,
paskatina ne dusina ir tu tai jauti?

ir nepalieka, nepabėga, nepaleidžia!
ir užrakina net galinį išėjimą
ir jau girdi ji galvoje net nesibeldžia
ne iš tų, esi kurių ji nekabina

Leisk, sau dar pabūt su ja,
gal dar sekundė ją, galėsi liesti pirštais
Leisk sau dar pabūt su ja, gal dar sekundė ją,
sekundė ją pamirši...
Leisk!