Kai vėjai pikti paskutines gesino liepsnas.
O liepsnos negeso - jos kėlė vis kėlė rankas.
Jos kėlė vis kėlė į viršų savo rankas.

Bet ranka rado ranką per kraujo upes.
Ir vėl jos įžiebdavo karščiausias pasaulio liepsnas.
Ir nešdavo jas savose širdyse
Nors mažutę liepsnelę, kad būtum laisva.

Priedainis:
O... Mūsų Lievuva, ( Aa..) Į tavąją laisvę mes tiesiam rankas.
O... Mūsų Lievuva, ( Aa..) Ar dar kas nors surakins mum jas?
O... Mūsų Lievuva, ( Aa..) Į tavąją laisvę mes tiesiam rankas.
O... Mūsų Lievuva, ( Aa..) Ar dar kas nors surakins mum jas?

Bėgantis laikas atverdavo mirtines žaizdas.
Tos žaizdos negyja, jos primindo padarytas klaidas.
O kraujas neleido pamiršti vardų
Ir taip paprastai prieš tamsą užmerkti akių.

Ir akmenys verkė, jie degė jie degė skausmu.
Tos upės per sraunios - daugiau nebėra jėgu.
Bet kažkur tolumoj žiburėlis vilties,
Ta mažutė liepsnelė laisvės ugnies.

Priedainis

Kiek kartų teko būt nubaustiems,
Kristi - keltis, gelsti - degti ir vėl.
Kiek kartu teko būti akliems,
Žemę sugniaužti, ugnį uždegti.
Dūmai visas jau išgraužė akis,
Smigo į širdį svetimoji viltis.
Krovinom rankom užrašyti vardus,
Iš paskutiniųjų ištarti žodžius...

Te degs ta liepsnelė už laisvę ir jus...
Te degs ta liepsnelė už laisvę ir mus...
Te degs ta liepsnelė už laisvę ir jus...
Te degs ta liepsnelė už laisvę ir mus...

Priedainis x2