Tegul mes gesim kaip žvakės, nuo vėjo bangos,
Tegul stingsime šalty, nuo prakeiktos žiemos,
Tegul springsta šlove, tie kurie išduos,
Tegul baigiasi tiesa, mes čia, mūsų širdys – nepasiduos.

Broli jaučiu tavo ranką šalia,
Tai mūsų vienybė ar vieninga pabaiga
Ir jei kelias vingiuotas šiandien nei bet kada,
Ir jei skauda, jei skauda, jei merkiasi akys,
Jei kraujas jau stingsta, o dar prieš tave
Teliko tik žingsnis, tegul plyšta styga.
Tegul plyšta širdis, tegul amžiams naktis,
Čia kur atmerkėm, čia užmerksim akis.
Savas akis...

O mes pasiliksim amžiams čia,
Mes pasiliksim už mūsų vienybę,
O mes pasiliksim su savo daina,
Mes pasiliksim su savo Tėvyne!
Mes liksime čia paskutiniais veidais,
Paskutiniais vardais mes liksime čia.
Paskutiniais žiedais, paskutiniais lašais,
Paskutinėm raidėm, paskutiniais garsais.

Kartu mes vienybė! Vienybė!
Kartu mes vienybė! Vienybė!

Duok Dieve, drąsos, tam, kad gyvenčiau
Ir niekada, laisvės iš rankų nebepaleisčiau.
Oro įkvėpčiau, o gal niekada, nepajusiu gaivos, kuri tavyje
Tegul dusime, šliaušime, rėksime rėksime, galbūt niekada nepraregėsime.
Tegul tamsoje mes išsikvėpsime, bet liksime čia, širdimi savo šviesime
Mes liksime čia su savo Tėvyne, liksim kartu, kartu mes – vienybė.
Kartu mes vienybė!
Kartu mes vienybė!
Kartu mes vienybė!
Kartu mes vienybė!
Kartu mes vienybė!