Man per liūdna dainuoti, bet per linksma rašyti eiles
Aš žinau atsiras, kas dievų į taupyklę įmes
Ir net tada, kai sakau, kad netikiu tuo ką darau
Tik dėlioju raides, kai kalbu - neturiu gavoje savęs

Aš bijau tų žmonių kurie žino, bijau kurie – ne
Bijau tų kurie katik prabudo, bijau jų sapne
Kas sukurta - išnyks, horizonte ,manau, jau neišsilaikysiu balne
Bet sakyk, tai juk ne apie mane?

Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę visi be vardų, be šešėlių, be velnio
Be kryžių, be sielų, be drabužių iš ryto
Kai kris pirmas sniegas ramiai – už rankučių po du

Geriau jau nebūčiau pradėjęs, kartais susimąstau
Juk rankioju tai, ką pats eidamas prieky barstau
Stovėdamas čia – aš esu kažkur ten, taip be paliovos ir lakstau
Kai atrodo kad mirsiu – skambinu Tau

Greičiausiai šie kelio ženklai įdomūs tik tau vienai
Aš žinau kad nesu toks kaip tu, bet ar tu tai žinai?
Visos kryptys klaidingos, visi kelyje pasiklysta ir sugrįžta čionai
Tai nevark, mano meile, lai

Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę visi be vardų, be šešėlių, be velnio,
Be kryžių, be sielų, be drabužių
Kai kris pirmas sniegas ramiai – už rankučių po du

Aš nemoku dainuoti, mama, ištrauk iš ausų man vatas
Kaip paskutinis kvailys vaidinau, kad pažįstu natas
O žodžiai “kas naujo?” ir “kaip gyveni?” man
Dažniausiai reiškia atas, aš esu ir visad buvau ne tas

Aš niekur neinu, aš sukuosi, aš pats sau pora
Galvoje šitaip tuščia girdėti, kaip skamba tara
Dar girdėjau: “susiradau daug draugų” - reiškia apsitvėrei tvora
Jei jau eiti - tai kiaurai sieną, ten kur nieko nėra

Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę visi be vardų, be šešėlių, be velnio,
Be kryžių, be sielų, be drabužių
Kai kris pirmas sniegas ramiai – už rankučių po du

Man per liūdna dainuoti, bet per linksma rašyti eiles