Užnuodytom adatom, ūkio padargais
Per vėtrą ir veją veju dvejones.
Žiema prostitutė, pabaigusi darbą,
Ieššiepusi kojas ratu link manęs.
O aš atsiklaupęs ant žalio asfalto verkiu
Neturėdamas kuo apsiginti.
Ir išdegė pūgos, bet vis dėlto šalta,
Tai pažadu: jei dar po šimta, tave prisimint.

Ir Dievas buvo pirmas tavo žodis,
Bet Dievas žino, ką po to veikei.
Ir jei perdaug ar perniek nepasirodys
Tai štai paimk – tavo pinigai.
Užnuodytom adatom geliančiom kojas
Per vėtrą ir vėją veja grįžai į namus.
Ir kariasi žodžiai, bet kitąsyk rojui
Pažadu: jei dar po šimta, mūsų nebus.

Jei dar po šimta, mūsų nebus...
Jei dar po šimta, mūsų nebus...
Jei dar po šimta, mūsų nebus...

Užnuodytom adatom, ūkio padargais
Per vėtrą ir veją veju dvejones.
Žiema prostitutė, pabaigusi darbą,
Ieššiepusi kojas ratu link manęs.
O aš atsiklaupęs ant žalio asfalto verkiu
Neturėdamas kuo apsiginti.
Ir išdegė pūgos, bet vis delto šalta,
Tai pažadu: jei dar po šimta, tave prisimint.