Man pasirodė, kad tu nubudai
Arba čia tiesiog pasidarė šilčiau
Paklausei, ar girdi kaip dega laidai
Mano viduje, aš prisėdau arčiau

Aš nežinojau, kaip kvėpuoti dangus
Man rodė ženklus, kurių nematau
O tu sakai, bandyk išgirsti ,brangus,
Šita širdis liepsnoja tik tau

Atsitiko, kad mūsų buvo tik trys:
Tu aš ir lietaus kambarys
Aš negalėjau įžiūrėti raidžių
Aš užsimerkiu ir atrodo girdžiu kaip

Kaip tyliai smilksta, kaip dega giliai
Į viršų KYLA šviesos spiduliai
Nebelieka nei vakar, nei ryt
Tu pakeli ranką ir pradeda lyt

Galėjo būti, kad išaušo diena
Laikrodis mušė trečią naktis
Mušė taip, kad ši išėjo viena ir aš
Atsimerkiu vien nuo šios minties

Taip ir sėdėjom metus o gal tris
Tu aš ir lietaus kamabarys
Kaip žaislai kurių nieks negirdės
Degančiais laidais prie širdies

Skamba juokas giliai šuliny
Aš esu, o tu - gyveni
Mane nupūs vėjas rytų
Jeigu sudegsiu anksčiau negu tu

Sakai: “Nėra pabaigų ir pradžių”
Ir aš tikiu tavim, nors beveik negirdžiu
Tai žiūrėk į šviesą, į mane nežiūrėk
Sako jis išėjo. Ir tiek.