Pusė to ką parašiau – yra šlamštas
Pusė to ką išgirdai – yra tik spėlionės
Pusė to ką matau – žmogus už borto
Pusė manęs yra laivas, kuris jį ten paliko

Pusė to ką manei esant dievui – tik blogas oras
Pusė to ką maniau esant tavimi – mano pusė
Pusė to kas galėjo būti velnias, tebuvo dulkės
Pusė to kas maniau esąs aš – tik vėjo pusė

Pusė išgelbėtų net nesuprato, iš kur juos traukei
Pusė tų kuriuos juokini, garsiai verkia
Pusė iš to ką atidaviau tau, buvo tavo
Pusė iš to ką tikėjau žinąs, nebėra nei pusės

Pusė šitų mokinių – nepalieka suolo
Pusė tų kurie išdavė, buvo geresnė pusė
Pusė šitų žodžių tikrai neišlaisvins proto
Pusė šio proto seniai nebeieško žodžių

Visi kiti lieka už apsnigto stalo
Kol nukasa dangų, kol nuodėmę valo
Kol pripučią sparną, kentėt iki galo

Iš getų mokyklų gamyklų ir bankų
Su motina akyse ir tėvų ant rankų
Jie bėga per pievą, jie kyla į dangų

Jie dūžta į žvaigždę ir vėju pasrūva
Po du už sparnų, su tais kur nebuvo
Man reikia išlipti, stabdykit lėktuvą

Pusė gyvenimo jau atiduota, ko dar tau reikia
Pusėj bažnyčių kuras aplankiau – mane mušė
Pusė supratusių tiesą, tiesos nesaugo
Pusė tavęs, kurios trokštu – tik obuolio pusė

Pusė dainų, kurias mėgdžiojau, man iš tiesų patiko
Pusė iš tų, kurie klausė manęs: “kaip gyveni?” išėjo
Pusė iš to ką klausiau, tik tamsioji mėnulio pusė
Pusė manęs pasiliks ant žemuogių lauko amžiams