viskas keičiasi ką tik ir ką tik įvyko aušra
ir kančios nebėra mano meile yra tiktai ςra[1]
tylumoj iškankinta ranka jis paglosto akis
kam džiaustyti sielas jei rudenį vis dėlto lis

išmokęs numirti jis ėmėsi dirbti lopšius
jo veidas sudėtas į tris pagrindinius krepšius
su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
tuštumos vidury tarp juodų ir baltų debesų

tu seniai nubudai aš mačiau kaip išskrido žiedai
pabandei atsistoti ant kojų bet vėl nubudai
ir taip tūkstantį metų iš naujo ir vėl ir ne tik...
Aš lieku su tavim, nes nespėji ištart: pasilik

viskas baigėsi ką tik bet ką tik pranyko greičiau
nei suspėjau išvysti kokią tave pamačiau
su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
tuštumos vidury tarp juodų ir baltų debesų

nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai
pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai
ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis
aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis

negalvok kad jei niekas nevyksta tai jau pabaiga
pasigauk savo rikšą kai sodas pavirsta taiga
ir išlėkęs į orą nematomo paukščio balsu
įsikurk vidury tarp juodų ir baltų debesų...