Valstiečių tamsusis, tavo dugno man nepasiekt,
Valstiečių tamsusis, jeigu nori, galiu tau prisiekt.
Mano sąžinė švari, aš išmokau meluoti nesakydamas netiesos.
Tai kodėl tu juokiesi perkreipta gerkle ir iš kur tiek aplinkui šviesos?

Tūkstantis naktų dar. Atsimenu, prašiau tik vienos.
Tūkstantis naktų, kai atsiklaupęs maldauju dienos.
Aš neišmokau nupirkti, man sunku tai kartoti, bet paskolink man lašą ugnies.
Jei ne, tai valstiečių tamsusis. Liūdna, žinau, kur mane šią naktį vedies

Perduok jai žinią, šį kartą negrįšiu visai,
Pasakyk jai ką nori, juk kartais manęs išklausai.
Bet ko taip juokiesi, gal išsikraustei iš proto kur nors dusyk giliau?
Ir iš kur ta šviesa, taip kažkur jau matyta? Tu žinai, pasakyk pagaliau.

Ar mačiau ją tik miręs, ar tai juokiasi mano mirtis?
Ar tu tyčia duodi man ženklą, per menka patirtis.
Nekišk man veidrodžio, pažįstu save, bet tavo mintis šviesi.
Kodėl man tai rodai, iš kur tiek ugnies, iš kur tiek ugnies, iš kur ir kas tu esi?

Valstiečių tamsusis, tavo dugno man nepasiekt,
Neturiu tau daugiau kuo prisiekt.
Mano sąžinė tuščia, aš išmokau meluoti nesakydamas netiesos,
Mano rankoje deglas, dabar suprantu, iš kur tiek aplinkui šviesos.