Aš užmiršau visus vardus
Aš neprisimenu naujų
Kurie skambėtų šitaip aiškiai
Kai atsiklaupęs juos tariu
Ėmiau skaityti Šventą Raštą
Pasiaukojau ir guliu
Sakau Hosana Bodhisatva
Bėgu vidurio keliu

Iš amžių vieškeliais 5-iais
Atrieda triguba tiesa
Alachas šoka vaidilutėms
Lūžta dieviška šviesa
Apaštalai į čakros stipinus
Prikišo pagalių
Šaukiu Hosana Bodhisatva
Bėgu vidurio keliu
Ir niekas niekam neprivalo
Sutrų dėstyti balsu
Mosuoti kaukolėmis, graliu
Neišsigąsti jei baisu
Ar tavo pažiūros geltonos
Nes mano pažiūros ratu
Tikiu matei, regėjai šviesą
Nes ta šviesa esi ir tu
Gali kiek telpa nusilakti
Užaugint šešias rankas
Badauti, laužyti nuo medžio
giminės visas šakas
Užkelti koją ant galvos
Jei tik gali – aš negaliu
Man mano kojos reikalingos
Eiti vidurio keliu
Pasigimdyk šešis dievus
Visi aplinkui asilai
Ir būk didžioji Bogorodica
Pamiršk kokia buvai
Iš psichologijos žurnalų
Nepažįstu jo nei jų
Šitas kultas vertas falų
33-jų
Bašio, Maironis, Tagorė
Naujosios Vilnios pakrašty
Antanas pirko eskimo
Ir sako valgyk kol karšti
O man priklauso medituoti
Atsisėdus ant lubų
Mano kelias vidury
Juo neskubėdamas skubu
Už Vilniaus šianakt leidosi
B- 52
Mergaitė sėdi prie šturvalo
Keikiasi šv. Petru
Sako niekšas neįleido
O aš įleisiu kol galiu
Renkis- laikas pabėgėti
Mano vidurio keliu...