Pagaliau aš vėl gimtoj stotelėj!
Tampiaus tašes, dabar vėl stoviu vidury savojo kelio.
Veidai tie patys, prikolai irgi,
Viskas, kas giliai ir vis palaiko plakant mano širdį.

Namai namais, prisimeni išvykęs,
Grįžusiam gerai bet ką iš tų senų laikų sutikus.
Nepasikeitė kiemai, net mašinos stovi tos pačios,
Dračiovas su dviračiu, kurio sėdynei jau per plačias.

Galiu sakyti ačiū tiem, kas nepamiršo,
Judėjo, tikėjo, svajonėm pasipiršo.
Laikai šitie iš tikro ganėtinai pamoini,
Matau, kaip chebra centus traukiasi iš savo kojinių.

Studijos, kolegijos, visokie bakalaurai,
Stipendijos, darbai velkasi su varkių aurom.
Lyg būtų du gyvenimai kitokie,
Vienas – tam, kad reikia, kitas – kokį tu gyventi moki.

Negriaunam tiltų, mes nestatom šimtamečių vizijų,
Kas kuria su savo svajonėmis, jau užsilyzino.
Gyvenk šiandieną, kol šiandien gyventi galim,
Juk senai gyvenam pinigais ir šiukšlėmis moralėj. (2x)


Tie kas mindė čia, neliko mindomais.
Kas buvo vyrais, liko vyrais, jie nepavirto pindomis.
Ponučiai rinkosi eilinius liuks apartamentus,
O mes svajojom tik truputį, tam tikrais momentais.

Žvaigždėm bekrentant, nekristi patys stipriai stengėmės,
Bet nubrėžti tikslai juk taip dažnai pralenkia mus.
Palieka vytis, yra tokių, kuriuos pasiveja,
Bet dauguma į sunkumus žiūri juk pasyviai.

O pasibaigė planų kūrimas, dingsta ryžtas,
Mes virstam tais kurie daryti darbus nori galų pirštais.
Ir jei mum pareigą kas nors ir patiki,
Mes ją vadinam pareiga tiktai jei gaunam už ją atlygį.

O žodis „ačiū“ prasmę turi ne tą pačią jau,
Nes naglumu supančioti mes vis dažniau pradėjom kandžioti.
Nepratę vaikščioti sidabro aikštėmis,
Toliau betone rašom laiškus ir nesvarbu, ar aišku jums.

Negriaunam tiltų, mes nestatom šimtamečių vizijų,
Kas kuria su savo svajonėmis, jau užsilyzino.
Gyvenk šiandieną, kol šiandien gyventi galim,
Juk senai gyvenam pinigais ir šiukšlėmis moralėj. (2x)


Aš išvažiuoju, išvažiavęs visada sugrįžtu,
Keliaudamas matau, jaučiu ir nauja išpažįstu.
Jaunas dar, vis ieškau kelio iš rutinos,
Žinau, kad pasakysi, jog gyvenimas – cukrus citrinoj.

O man įdomu eit per juoda-balta,
Suprast, ką reiškia šiluma ir drebėt, kai yra šalta.
Va, dabar vidus nuo norų gėrio kaista,
Pildome visus ir nei minutės neiššvaistom.

Nesvarbu oda, tavo puodai, tavo maistas, tavo gryčia,
Tu gyvenk, mes juk neprašom tavęs įsileisti.
Nedėstyk sąlygų, nebrėžki linijų,
Nes tau vienam tiktai įdomu, kad eilinį kartą jas užmynėme.

Mes patys žinome, kuo vakarai nuo ryto skiriasi -
Rytais žygiavę žmonės vakarais kaip šmėklos iriasi.
Savo rutinose, o ten problemos, vienos bėdos,
Savo pasauliuose, kur jiems patiem nebėra vietos.

Negriaunam tiltų, mes nestatom šimtamečių vizijų,
Kas kuria su savo svajonėmis, jau užsilyzino.
Gyvenk šiandieną, kol šiandien gyventi galim,
Juk senai gyvenam pinigais ir šiukšlėmis moralėj (2x)