Beveik prieš metus išėjo Parasomnia, daug bandžiau prisijaukint šį albumą, nebaisiai pavyko. Man In The Arms Of Morpheus pirma pusė buvo bene įdomiausias momentas albumas, tie intriguojantys įžangos garsai su tolima gitara ir sintezatoriniais efektais ir po to stojantis be galo griausmingas motyvas, lydimas skambančių laikrodžio žadintuvų garsų – man tai pasirodė originalu, nelabai atitinkančiai DT kanonus. Bet kūrinys man asmeniškai numiršta ties 4-ąja minute, kai stoja lėtesnis tempas ir Petručio soluotė, kuri man skamba kaip derivatyvas iš Six Degrees Of Inner Turbulence opuso. Šiek tiek naftalinas. Ir tas naftaliniškumas įvairiomis formomis mane toliau lydi albume. Šiai dainai 9 balai, o dabar bandau toliau klausytis albumo, gal pakeisiu nuomone ir atsiimsiu savo skepticizmą jo adresu.