Užaugino kaime gryčioj keturis vaikus - mus.

Tėvas greit pražilo,o mama tik juokės džiaugsmo į namus bus

Pavadino girios medžiais mus visus,Uosiu,Ąžuolu ir Beržu tris sūnus,

O pati jauniausia,o pati gražiausia Eglė tegu bus.

Sužaliavo kiemo miškas,augantys vaikai,kai.

Vėjas jiems dainavo migdančią lopšinę sodžiuj per naktis vis.

Greit sodybos stogas liko jau žemai,iš gimtinės matės svetimi kiemai,

Ir viliojo toliai tris gražiuosius brolius,šaukė juos tenai



Ir ošė prie kelio kaip mažytė giria,trys gražūs sūneliai ir Eglutė žalia.

Gėrėjosi kaimas,linkėjo jiems laimės,globojo nuo vėjo visi kiek galėjo,

O medžiai skubėjo aukštyn.



Nežinojom,kad pirmasis Ąžuolas gražus žus,žus.

Vieškeliu purvynuos paklaidino vynas,pametė namus,mus.

Neužgrūdino bejausmė netektis,meilės buvo maža Uosiui per naktis,

Šėldami lig ryto,lėkė ir nukrito,Ąžuolas ir jis.

Per dienas kamavo Beržą aukso blizgesys,vis.

Lūžti nuskubėjoįi pikčiausią vėją sakėm neišeik,neik.

Pasivijo brolius už tamsios ribos,dar ilgai prie kelio sesė jų raudos,

Mintyse išbartą savo brolio vardą maldose kartos.



Ir dingo prie kelio ta mažytė giria,trys gražūs sūneliai ir Eglutė žalia.

Stebėjosi kaimas vilioke nelaime,pražuvo, nuėjo miražų alėjon,

Ir dingo tamsioj naktyje.