Duok Dieve nenumirti dėl dabarties karčios
Geriau neleisk patirti vergovės ir valdžios
Akliems grąžinki saulę, o sąžinę piktiems
Ledinei širdžiai meilę, kantrybę paliktiems.

Duok Dieve, kad netektų į purvą veidu krist
Kad šypsenoj prasmegtų pikta žmogaus mintis
Kad nesulinktų kupros lyg svyrantys beržai
Kad aplankytų dukros ir tie, ką pamiršai.

Duok Dieve atsibusti iš amžino letargo
Kol sielos neužpustė, kol kūnas nepavargo
Leisk Dieve neprarasti draugų, kuriais tikėjom
Atleiski mums klaidas, ir tai ko mes nespėjom.


Duok Dieve sielai vaistų, kad taptų ji skaisti
Kad klystančių neteistų, likimo nuskriausti.
Kad nepritrūktų duonos ilgos eilės gale,
Kad neišduotų žmonos likimo pragare.

Duok Dieve būt turtingais džiaugsmu, o ne vargais
Ir nuo žmonių klastingų uždengti mus draugais
Kad kasdienybės lapas prabiltų eilėmis
Ir netgi priešo kapas žydėtų gėlėmis.

Duok Dieve atsibusti iš amžino letargo
Kol sielos neužpustė, kol kūnas nepavargo
Leisk Dieve neprarasti draugų, kuriais tikėjom
Atleiski mums klaidas, ir tai ko mes nespėjom.
(x2)