Mes vaikštome stiklo kalnais,
Mes naiviai tikim pažadais.
Bet laimės šviesos žiburys
Kiekvieną mūsų šaukia vis.

Paslyst ir nugriūt nesunku,
Bet lipam mes, nors ir baugu.
Kai laimė visai jau šalia,
Tada pajuntame, kaip traukia jos galia.

Laimės žiburys nušvito man ir tau,
Aš stebiuosi, kokį lobį atradau!
Būk tu mūsų turtas,
Būk tu mūsų burtas,
Mūsų visad laukiama šviesa!
(x2)


Bijojom sakyti: o gal
Atgal sugrįžkime, atgal...
Kad vėl nuo žemai, nuo pradžių
Rašyti laiškus be raidžių.

Tik tuomet nurimsta širdis,
Kai ten sušvinta žiburys.
Neveltui keliai nueiti,
Jie mūsų meilės buvo vis dėlto verti!

Laimės žiburys nušvito man ir tau,
Aš stebiuosi, kokį lobį atradau!
Būk tu mūsų turtas,
Būk tu mūsų burtas,
Mūsų visad laukiama šviesa!
(x4)