Drauge mano, norėčiau tau papasakot apie savo mylimą.
Ir apie tai, kokių keistų ir paslaptingų dalykų nutinka net pačiose paprasčiausiuose namuose.
Kur gyveni jau gal šimtą metų, kur viskas puikiai pažįstama: sienos, grindys, durys.
Durys tai ypač puikiai pažįstamos.

Štai namo grįžtu, rausvas iš kraštų.
Tykus ramus tartum vakarėlis, tartum iš dainos be kepurėlės.
Klausia kur buvau, o aš nežinau.
Tik žinau buvau lyg ryto už save ir tą kurs pirmas po stalu parkrito.

"Eik lauk!" - sušuko ji.
Parodė man medines, paprastas, nežydinčias ir klibančias duris.
Mes taip gyvenam. Eik lauk! Ir išėjau.
Aš, kaip išeina paskutinis, nusiminęs, priemestinis traukinys.

Gal būt į kelią. Tiktai lauke aš nieko tokio neradau.
Ką man norėjo pasakyt. Nesupratau. Todėl grįžau.

Grįžau. Atsisėdau virtuvėj. Ir ilgai į tas duris žiūrėjau.
Nieko, visai niekuom neypatingos. Už durų durys, už anų tik vėjas.
Kam man tas vėjas.

Suplasnoja štai. Siela taip liūdnai.
O aplinkui griaudėja ir baras ir neaišku tai žmona ar trečias pasaulinis karas.
Ar aš ten ar čia. Jau lange delčia.
Saulė jau už horizonto ir maldauju, mylimoji, nebenoriu aš į frontą.

"Eik lauk!" - sušuko ji.
Parodė vėl man tas pačias medines, klibančias, nežydinčias duris.
Tik tiek. Eik lauk! Ir išėjau.
Aš, kaip išeina paskutinis, vakarinis, nekarinis traukinys.

Ir niekur. Tačiau lauke vėl nieko tokio nemačiau.
Tik buvo dar šiek tiek tamsiau, šiek tiek šalčiau.
Ir vėl grįžau.

Drauge mano, dabar prasideda, patys keisčiausi, patys paslaptingiausi įvykiai.
Aš grįžtu ir atmušu sparnelius į sausąsias dureles.
O durelės nesužaliuoja, tik aš pamėlynuoju.
Ir palikęs tas užkeiktas duris išeinu į kelią.

Tau rašau nakčia. Ar aš ten ar čia.
Ten nėra tos dienos, aš tenai nebūsiu, aš sėdėsiu vienas vakarinėj pusėj.
Tau rašau nakčia. O delne delčia.
Sparnelius suskleidęs sau skaitau aš tylą. Čia saulelė leidžias, o tenai pakyla.