Tai kas artima pasitrauks
Tyla kvapą užgniauš
Vienatvės perteklius užspaus kaip prakeiksmas
Nepažįstamo žmogaus

Kaip išplitusi liga
Mano kūną apgaubs
Ir nors atėjom pavieniui
Gyventi taip nemokam

Aš kovosiu su savim, nežinoma lemtim
Nepasiduosiu
Laikui byrant žemyn, gilioj nevilty
Aš eisiu tolyn
Vienatvės apsupty, šešėlio vedami
Būsim anapus pašaukti
Vieniši bet vieni, pasaulio apgaubti
Eisim

Maldauju prisiliest prie karšto kūno
Nenoriu atsidurt prieš save vieną
Artimo žvilgsnio noriu prisipildyt
Gauti atsaką vienatvės šauksmui nutildyt

Vienatvės šešėlio vedami
Būsim anapus pašaukti
Vieniši, nors ne vieni
Pasaulio svetimo apsupty