Šviesk, dek, ugnie, sužvarbo mano siela,
Jau nuo aistros ją saugot nebemiela.
O, keisti jausmai man širdį drasko taip giliai,
O, Esmeralda, aš lenkiuosi tau vienai.
Ant luošio kryžiaus aš prikaltas kankinuos,
Iškęsiu viską, jei likimas meilę duos.
Jei, bet Kupriaus kelias vien patyčios ir keiksmai,
Nebūsiu žemėj aš laimingas amžinai.
Net po mirties ramybės rast nelemta man,
Už meilės naktį iškeliaučiau pragaran.

O, rojus tavyje, kur tu, palaima,
Jau aš prie tavo kojų, o nelaimė.
Kaip svaigu per nuodėmę keliaut minčių takais,
Beprotiška gyventi ir nežengti jais
Vienuolio meilė paprasta kaip ir žmogaus.
Įžūliai veržėsi čigonė link dangaus,
O, žiauri lemtie, bedugnę skausmui išrinkai.
Pasmerktas aš kančioj gyventi amžinai,
Net po mirties ramybės rast nelemta man,
Už meilės naktį iškeliaučiau pragaran.

Tau - šiltas meilės sapnas, Esmeralda.
Tau - tyras kūno balsas, Esmeralda.
Kaip, kaip šauksmą be vilties be aido išdalint,
Kai atsakas sugrįžta akmeniu širdin.
Dangaus Madona, tavo galios permažai,
Nutiest kelius ir lieptus meilei uždraustai.
Leisk, leisk nesiskirti, o beprotiška viltie,
Gražuolė vyrą paverčia vergu širdies.
Net po mirties ramybės rast nelemta man,
Už meilės naktį iškeliaučiau pragaran.

Ir dieną naktį tavo veidą vis matau,
Maldas, Madona, lūpos šnabžda vien tik tau.
Leisk, leisk nesiskirti, o beprotiška viltie,
Gražuolė vyrą paverčia vergu širdies.
Net po mirties ramybės rast nelemta man,
Už meilės naktį iškeliaučiau pragaran.
Už meilės naktį iškeliaučiau pragaran.