žydinčios pievos
begalinis dangus
ten kur baigiasi žvaigždės
ten kur mūsų nebus
nenutylančios dainos
aukso upėmis plauks
tiktai ten kur jos teka
mūsų niekas nelauks

dar dar ilgai
dar dar ilgai
dar dar ilgai
dar dar ilgai

ištiestos rankos
atlapoti langai
bet dar tūkstančius metų
tai ne mūsų namai
visos purvinos mintys
visi žodžiai tušti
mums neleis ten sugrįžti
kol nebūsim laisvi

tol kol melas patenkins
ir tave ir mane
mes kentėsim ir degsim
šiame pragare