His eyes, his hands
Upwards to distant sky
Coldness is eternal
Darkness is not a blessing
Pressure he endures
Underwater, away from sight
Without his children
His name is effigy to them
His thoughts above the liquid
To the wretched shore where they live
Cast him in, the darkness calls his name
Forget the time
when he was something else
Than stone...
The will to live
Arise anew and be
The deep is pulsing
Echoes silent, agonizing
Darkness may be a blessing
Coldness his dearest friend
His children equal scum
His name is strange to them
Tai kad nei hiperbolės, nei ironijos aš nieko Konditerijaus komentaruose nematau. Tiesiog nuoširdūs siūlymai ir tiek. Bet gi reikia kažką naglo pasakyt, be provokavimo tamstai neišeina.
Kartu jaučiu, kad ne viską turi kitas paliudyti, ką sužinau ar sukuriu. Vertinu, kad man tai svarbu, o kiti, jei dalinsiuosi, reaguos kaip jiems tuo metu gaunasi, tas nesukontroliuojama. Gal ne tiek svorio kitų reakcijos turi, rezultate tuštumos neužpildo
Aš asmeniškai turiu sąsiuvinį tam, išrašau visą srautą, kol paaiškėja apie ką tai buvo. Pats rašymas kaip mąstymo forma tampa, o ir aplinkiniai tuo neveikiami.
žmogus turi savo vidinį kelią bei likimą. kad branda suteikia ramybę – nebereikia ieškoti svetimų klaidų, o geriau leisti sau ir kitiems tiesiog būti savimi.
O jei saliakelio atverstum sia diena 2013m pamatytum kad kalbejai, jog bėgant laikui jauni žmonės keičia maksimalizmą į atsargumą ir pradeda derinti svajones su realiomis galimybėmis. raginai neteisti kitų gyvenimo būdo ir pasirinkimų, nes kiekvienas žmog