pasakyk man ar lengva būti taikiniu tire
kur gyvieji be išminties, jie pasiliko mirę
kur surimuota neesmė suprantam kaip eilės,
kai neišeina žodžiais, eiliuoja peiliais

keistos tos ne eilės, jos iš ne meilės
padaroma iš pradžių, paskui dažnai gailimasi
likimas kvailį baudžia, o su protingais
būna visko, pats žinai,
visko atsitinka, atitinkamai.

ei, vyzdžiai būna sienos,
pavydžiai sergimas menas, tas kurio neperduosi genais,
repetuojamos, kuriamos, išgyvenamos scenos,
šlovės, bendrai ne šlovės, mus išsigaudo po vieną
žvejas užmeta tinklą ir laisvė tampa fikcija
mirkčioji, mikčioji į taktą valdantiems srautą
nuasmenintų raudą savo naudai
kovinius vienetus, kad atlaikyti dar raundą
parodyk kas tai būtų, medžioklė bėglio svetimame žaidime,
gale takelyje kėglių aš susigniaužiu į kumštį
ir drįsiu žengti dar pėda kur pamirštieji slėpdavo jėgą.

sielos nemiega naktį, sielos lieja kulkas,
gamina kulkas, graviruoja kulkas,
joms ne tas pats, jos ne bet kas.

pagal svorį ir dydį, rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydys, išgydys rytoj.
kaip apsupa, kai suspaudžia, kai iš visų pusių, tikėdamiesi,
kad paslysiu, suklupsiu ir paklusiu, užmigsiu, sustosiu, sutingsiu, supūsiu
kažkas klykia mane - aš toks nebūsiu!
dar dieną valandą, dar akimirką, dar minutę,
bet ką bet ką atiduočiau, svarbu, kad čia nebūčiau,
kur tiek palaidota visko nuo vilčių ir kūnų,
o jie tik ciniškai metė per petį - būna, žinau
kur ugnis, kodėl čia šitiek daug kraujo,
koks skonio kvapas čia atviiliojo šunaują
besimaudantis gėrio upėje, nes juk pratrūkusi byra brangi tuščia bižuterija

gręžiau, kapojau, lupau arterijas sniego,
gal aš (…), gal uždegs sniegą,
žolę purpuro uogom puošiau,
klausi kam, tiesiog aš priklausau tiems laikams…

sielos nemiega naktį, sielos lieja kulkas,
gamina kulkas, graviruoja kulkas,
joms ne tas pats, jos ne bet kas.
pagal svorį ir dydį, rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydys, išgydys rytoj.

mojuojam vėliavom,
paskui paliekame jas pūti,
save užtarę ašaroj akies kamputy,
moralizuojam apie būtį,
skubėdami į nebūtį,
nepastebėdami, tai tik inercija,
pas nejudi, nejufi, nemąstai, nereaguoji, taškas,
turėjai rojaus adresą,
bet susukai bumažkę
ir supūtei į nebūtį,
nesigailėdamas nė trupučio
su pasimėgavimu,
septyniom zatiažkėm.

sutinę riešai, žvangančios grandinės,
sportinėm lūpom, tobulais kėbulais blondinės
supo, užsupo, už gabalą gintaro
tai, kas burėmis buvo, staiga virto inkaru,
inkile barbarai jame lizdus susisuko,
supo, užsupo, suka, supo, užuspo
supo, užsupo, prijaukino, pripratino
ir iš planuoto romano neliko netgi apsakymo.

būna namai be dūmų, be karalių, rūmai,būna būna
šešėliai bijo netekti kūnų, būna būna
dar neprinoksta, bet jau supūna
būna dėmenys nežinomi
tik, kad nebūtų niekur niekada nebūna.