Gaudyk gabalą plieno, vaike

Gaudyk šitą beat'ą, kurį sulipdžiau aną rytą.
Atsikėlęs po nakties sušiktos susivėlęs ,
Jaučiu skausmą kūne net jo nepakėlęs,
Tarsi siurbtų iš manęs kraują dėlės.
Skystu, kas man darosi net nežinau,
Per gyvenimą slystu, ar ilgai dar tęsis.
Vakar verkiau, kai pradėjau kapstyti senas žaizdas
"Užteks",- tariau, judėkime, gyvenkime toliau.
Tarsi vienišas vilkas atitrūkęs nuo bandos
Nebūsiu pilkas, užteks šitos spalvos.
Atskleisti kaip jaučiuosi mano pareiga,
Jei man skauda, geriausias vaistas, tai išlieti save.
Apie ką, už ką, su kuo, koks skirtumas nuo ko
Nepradėkim gilintis dėl ko
Taip šneku, juk tu žinai, aš iš tų,
Kurie tyliai sau verkia, neparodydami kaip sunku.

Ji sakė man, aš taippat jei sakiau (x4)

Tokia lyrika gimsta, kai tau ne trylika,
Kai sugebi užšifruoti, savo išgyvenimus užfiksuoti
Nesistenk prasmės ieškoti,
Nes tik keli žmonės žino, kas mane verčia iš skausmo riaumoti.
Bėgam, nežinodami patys nuo ko.
Bijom atsisukti atgal dėl jos ar jo.
Kiek laiko ir jėgų kartais išmėtai kur nereikia,
Kai supranti, jog paslydai, viduje sprogmuo suveikia
Jis užtaisytas yra pas visus, bet sprogsta pas kai kuriuos
Nes dažniausiai surūdija pas kitus.
Kiekvienas nori būti mylimas,
Kažkam ir pats nori atiduoti save, jai ar jam,
Nes vienas gali ištverti tikrai neilgai.
Nežinau kaip tu, bet aš atsikandęs to tikrai.
Kiek tversi, kiek kentėsi, kiek dantis sukandęs tylėsi,
Priklauso tik nuo to, kiek viduje akmenims vietos turėsi.

Ji sakė man, aš taippat jei sakiau.