Aš tai vadinu subtiliu muzikos grožiu, kuris kartais būna užsislėpęs ir kurį ne iš karto pamatai, o tik sugrįžus po kurio laiko. Tai byloja apie autorių ir muzikantų talentą ir meistriškumą, o turbūt labiausiai, kas muzikoje svarbiausia - sielą. Tam reikia ir tam tikros nuotaikos ar būsenos, kad kūrinys įsiskverbtų į tave ir paliestų, taip, kaip reikia. Man dažniausiai taip būna su labiau atmosferine, minimalistine ar lėtesnio tempo muzika. Ne išimtis yra ir šis Hammill'iškai teatrališkas, bet ir labai simfoninis kūrinys - visgi išskirtinis sutvėrimas, kuriame subtilaus grožio apstu.
Visas Fireships albumas man būtent yra toks, kuris nebūtinai iš karto patiko, bet sukėlė jausmą, kad norėsiu sugrįžti prie jo ir kad kada nors pamatysiu jį kitomis akimis (ar tiksliau, išgirsiu kitomis ausimis). O kas dar įdomiausia, tai kad ausys neišgirsta kitaip tik kartą, ir įspūdis nenusistovi, bet tas įspūdis ir toliau keičiasi laikui bėgant, tarsi daina mirguliuotų įvairiomis spalvomis, o tu vis įžvelgtum naujų.
Dažniausiai 10 duodu tik ypatingai nubloškiantiems ir asmeniškai rezonuojantiems kūriniams, o Gaia yra pakankamai paveikus kūrinys, kuris, mano akimis (ar ausimis), tikrai vertas 9. Bent jau šią dieną ir valandą.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Tai daina, apie kurią mano nuomonė apsivertė 180 laipsnių kampu. Kai nagrinėjau Fireships albumą maždaug 2022-aisiais, man Gaia pateko į „nelabai įdomių, pernelyg atmosferiškų trijų paskutinių albumo dainų“ segmentą ir jai neskyriau daugiau dėmesio. Bet štai prie Fireships grįžtu po kelerių metų pertraukos ir save pagaunu užstrigusį šioje dainoje. Ši daina tiek muzikaliai tiek lyriškai tikrai atskleidžia, koks stebuklas yra mūsų Žemė ir kaip kiekvienas sutvėrimas turi prasmę. Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, dainoje švelniai remiamasi į graikų mitologijos pradą apie iš chaoso atsiradusią Gają (žemę, kurioje viskas turi prasmę ir funkciją). Muzikinė aranžuotė tokia tyra ir skaidri, lyg tikrai būtų apie pirmapradžius mūsų esybės dalykus. Hammill'is vokaliai irgi dėsto mintis nebūdingai jam ramiu baritonu.
Nežinau ar kada esu tokį fokusą daręs, bet keičiu balą iš 7 tiesiai į 10-uką. Puikus pavyzdys, kaip kartais tam tikroms dainoms atsiverti į tavo sielą reikia laiko.
Koks keistas glitch'as. Pirmą kartą pasitaikė. Kai spaudžiau vertinti dainą ir pasirodė toks vertinimas kaip 0 (!). Perkrovus puslapį, parašyta, kad vertinta 1, nors nespaudžiau tokio vertinimo.
Matytumet, Silentistas online. Viskas regis tvarkoj. Tik metus ne zodzio puslapyj nesurezga, children of bodom ir bury tomorrow 10-ais vertina kasdien.
2 sportai, kur kartais reikia galvos.
Balti, juodi laukeliai. Karalius, bokštas, pėstininkas...
Čia šachmatų žaidėjai Mintis į priekį gena tinka.
Čia galvą naudot privaloma, Strategija – apgalvota.
O futbolo aikštėje, žiūrėk. Kova verda beprotiška!
Kamu
Bet jeigu is 48 saliu kur LT reitingu lentelej yra140ieji pasaulyje, ateityje turesim gera komanda, to pasekoje - ir stadijona, as nebetylesiu kaip sirgalis. Reksiu, spardysiu kamuoli, losiu totalizatoriu ir nesirgsiu uz kokia yiponcu komanda kaip snd
Ka reik daryti kad nemiegotu ant zemes kamuoliai? Reik juos spardyt metyt ar kitaip gniauzyt, nes apkerpejes daiktas sukiuza, sudziuna, nebestangrus - ypac vasara! Kick de bol ;7]
2026 m. gegužės 7 d. 18:13:41
Aš tai vadinu subtiliu muzikos grožiu, kuris kartais būna užsislėpęs ir kurį ne iš karto pamatai, o tik sugrįžus po kurio laiko. Tai byloja apie autorių ir muzikantų talentą ir meistriškumą, o turbūt labiausiai, kas muzikoje svarbiausia - sielą. Tam reikia ir tam tikros nuotaikos ar būsenos, kad kūrinys įsiskverbtų į tave ir paliestų, taip, kaip reikia. Man dažniausiai taip būna su labiau atmosferine, minimalistine ar lėtesnio tempo muzika. Ne išimtis yra ir šis Hammill'iškai teatrališkas, bet ir labai simfoninis kūrinys - visgi išskirtinis sutvėrimas, kuriame subtilaus grožio apstu.
Visas Fireships albumas man būtent yra toks, kuris nebūtinai iš karto patiko, bet sukėlė jausmą, kad norėsiu sugrįžti prie jo ir kad kada nors pamatysiu jį kitomis akimis (ar tiksliau, išgirsiu kitomis ausimis). O kas dar įdomiausia, tai kad ausys neišgirsta kitaip tik kartą, ir įspūdis nenusistovi, bet tas įspūdis ir toliau keičiasi laikui bėgant, tarsi daina mirguliuotų įvairiomis spalvomis, o tu vis įžvelgtum naujų.
Dažniausiai 10 duodu tik ypatingai nubloškiantiems ir asmeniškai rezonuojantiems kūriniams, o Gaia yra pakankamai paveikus kūrinys, kuris, mano akimis (ar ausimis), tikrai vertas 9. Bent jau šią dieną ir valandą.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2026 m. gegužės 7 d. 03:37:55
Tai daina, apie kurią mano nuomonė apsivertė 180 laipsnių kampu. Kai nagrinėjau Fireships albumą maždaug 2022-aisiais, man Gaia pateko į „nelabai įdomių, pernelyg atmosferiškų trijų paskutinių albumo dainų“ segmentą ir jai neskyriau daugiau dėmesio. Bet štai prie Fireships grįžtu po kelerių metų pertraukos ir save pagaunu užstrigusį šioje dainoje. Ši daina tiek muzikaliai tiek lyriškai tikrai atskleidžia, koks stebuklas yra mūsų Žemė ir kaip kiekvienas sutvėrimas turi prasmę. Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, dainoje švelniai remiamasi į graikų mitologijos pradą apie iš chaoso atsiradusią Gają (žemę, kurioje viskas turi prasmę ir funkciją). Muzikinė aranžuotė tokia tyra ir skaidri, lyg tikrai būtų apie pirmapradžius mūsų esybės dalykus. Hammill'is vokaliai irgi dėsto mintis nebūdingai jam ramiu baritonu.
Nežinau ar kada esu tokį fokusą daręs, bet keičiu balą iš 7 tiesiai į 10-uką. Puikus pavyzdys, kaip kartais tam tikroms dainoms atsiverti į tavo sielą reikia laiko.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas