Ji buvo tau be galo artima,
Dar neseniai glaudei ją prie krūtinės.
Bičiuli mielas, tu ne paskutinis,
Ne tau pirmam tokia širdies drama.
Galbūt perštės, bet visko nenulems,
Vieni tą širdgėlą vynu malšina,
Kiti iš nevilties net po mašinom,
O aš manau, pakaktų žirklių tiems spygliams.
Juk rožės žiedas vienąsyk nudžius.
Buvai kaip angelas, tapai negeras,
O ji, žiūrek, kitam ant kaklo karias
Ir kužda tarsi tuos pačius žodžius.
Su rožėm visada buvai kuklus
Ir nežinai, kas kaltas, kas nekaltas.
Štai stovi lyg prie sudaužytos geldos,
Nervingai šluostai akinių stiklus.
Ir netikėk, jog viską praradai.
Ak, kiekvienam tą taurę atitolint.
Aš pats buvau beveik tokioj pat rolėj.
Žaizda užgijo, bet vis tiek randai.
Štai sau dabar tari tyliu balsu,
Kaip nors išsilaižysiu,
Net ko pykti, kai šitaip atsitinka, po šimts pypkių.
Tik aš manau, kad rožės be spyglių.