Neskubėti sako šiais laikais neįmanoma. Laikas brangsta, gal žinai kur įsigyti galima? Truputėlį, nedaug, man tik porą gramų. Lengvai surūkyt, paleist į orą dūmą ramų. Jei laiko pirksi urmu (tikrai ne vieną, ne du), sako akcija – akimirką gausi dovanų. „Kur panaudotum <...>“ klausia reklama „gramą laiko? Su kuo vartotum? Ar tau jo reikia?“. Šildant vakarui nuskęsčiau jos plaukuose, mėlyje dangaus, debesų delnuose. Po vėsa gera gulėt, lūpom liest tave. Paprašyčiau plaukus sutaršyt. _ Viena porcija rasos su aušra pagirdyk. Nunešk kur lietui praūžus gaiva pakvimpa, naktimis, gatvės žibintui sningant, lange stebėdavom liūdno miesto cirką. Optimizmu pavaišinčiau klouno išverktas akis, akimirkos užtektų sudaužyt blogas mintis. Akimirkos užtektų po kaitros atvėst | pajust ką jaučia mieguose keliavę pėsti. Ką jaučia neregys, žaliai (vėl) matydamas sodą. Ką jaučia kurčias vėl girdėdamas (atliekamą) solo. Ką jaučia nebylys, sugebėjęs (žodžiu) prabilti... kaip gera po skausmų ramiai numirti...

Akimirka – truputėlį atsipalaiduok,
Užgesus laikui tu į orą pašok.
Akimirka – jausk, o ne galvok,
Laiko debesy paskendęs sustok.

Neskubėti sako šiais laikais neįmanoma. Ramiai nutūpt ant šilkinių debesų stebėt kaip žemėje laikas brangsta, batsiuvio dirbtuvėj, šokolado fabrike, karaliaus menėje. Ramiai stebėt kaip jūroje lavai savižudžiai skandinas, stebėt kaip naivūs vargšai sėkmės receptais dalinasi. Kaip senis Vėjas, žilų plaukų nepavytas, Laiko Pardavėjo prašo jam dovanos už dyką. Kaip pilkas Rytas pikto svečio išpustytas, pavargusiom akim tau šnabžda aš nesulytas. Kaip saldžiais obuoliais miškai šviežiai pakvimpa. Kaip gera stebėt.. Ei gal laikas pinga?