Nesakyk, kad rasi mane kur verkia gėlės, kur net naktį žvakių šviesoje šildos vėlės... Nesakyk, kad durklui pramušus šarvus, baltus kaulus mėnulio šviesoje skalaus lietus... Neliūdėk... nepyk mieloji, mūšis šaukia. Laukia jų Dievai kol atsiūsime audra. Laukia kol krauju pagirdysim žemę. Laukia, bet nežino kaip kardai mūsų gelia.
Išeinu... neliūdėk... duok ašaras nubrauksiu. Leisk naktį paskutinę tave mylėt lyg auštant. Leisk naktį apsvaigt, užmigt tavyje. Leisk mūšy tavo veidą nešiotis mintyse. Priversk kaip nemylėjau (tave) pamilti, kad kovoje meilė išsaugotų viltį. Kad kardui atšipus, apleidžiant jėgoms, kad šliaužiant lūpos tartų „kovok... kovok dėl jos...“.


Palaiminkit Deivės giriu brolius, o dukros (dukros) melskit karo Dievus taiklių strėlių. Melskit, kad išėję vyrai grįžtų iš karo, gal pavargę, purvini, bet be mirtinų žaizdų. Prašyk malonės brangioji, perkūno, audrų, prašyk, kad tavo mylimasis grįžtu su lietum... kad ir vėl šlapias akis prie lūpų glaustų, tyliai prieitų, savimi apgaubtų... jaustų...kaip tu virpi iš džiaugsmo, drebančiom rankom krutinę švelniai spaustų.
(Ei) leiski dar pažvelgt į akis!.. galbūt negrįšiu aš gyvas, galbūt tik žirgas sugrįš. Galbūt net grįžus po mūšio, tokio sužeisto kūno neišgydys(s) net tavo rankų švelnumas.
(Ei) leisk!.. dar kartą liest tavo kūną. Galbūt mirdamas šnabždėsiu „tu man didžiausias malonumas“.


Nesakyk, kad rasi mane kur verkia gėlės, kur net naktį žvakių šviesoje šildos vėlės...
Galbūt mirsiu su šypsena, ar atminsi tu ją? Taip mirsiu ir su šypsena lauksiu danguje...