Gal pavargai, kad taip saldžiai sapnuoji,
Bet poilsiui čia žemė per kieta.
Tu savo galvą padėk ant mano kelio
O, diemedi, kakta tau sužeista.

Kodėl tyli, nepratari nei žodžio?
Nepasakai, kas sužeidė tave.
Dievuliau, jis tikrai jau miręs,
Krūtinė jo kulipkų perskrosta.

Pakelk drąsias akis, karžygi mielas,
Pasižvalgyk, kiek daugel čia žiedų,
Pasiklausyk, gegutė jau kukuoja,
Bet taip liūdnai, kad man klausyt klaiku.

Šalia tavęs nulinko beržo šakos,
Jauni lapeliai rauda vis tavęs.
Gal Visagaliui tu buvai toks mielas,
Kad nieks iš mūs nepakeitė tavęs.

Verkiau bažnyčioj kryžių apkabinus,
Prie tavęs rusai manęs neprileis.
Jei sužinos, kad aš tave mylėjau,
Tikrai pasiųstų tais pačiais keliais.