Ugnis, tai mano akys
Šešėlis, tai mano kūnas.
Tuštuma, tai mano sostas,
Vieta kur nėra jausmų.
Pasilikęs tik pergalės mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dūmai styro aplink,
Jie styro iš mano paties,
Savęs nejaučiu, patį sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip žemė virsta žvaigžde,
Aš tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats aš sukūriau save.
Kadaise buvau aš žmogus,
Kadaise buvau tik siela,
Kol dabar likau dabar aš ramus
Akmuo apsigaubęs tylą.