Per mažai žinau apie Euroviziją 10-ajame dešimtmetyje. Šitą puikų numerį atradau visai netyčia ir jame yra viskas, ką aš dievinu apie 10-ojo dešimtmečio muziką: aiški elektronikos įtaka (šiuo atveju techno), bet su nekanoninėm akordų progresijom. Aš neturiu muzikinės klausos ir tikrai negaliu pasakyti, kurioj tonacijoj yra daina, bet skiriu konsonansą nuo disonanso ir tikrai galiu pasakyti, kad jei posme yra tonika, tai priedainyje tikrai nėra konsonanso, t.y. priedainyje nėra dominantės ar subdominantės. Viename šaltinyje radau, kad posmas prasideda nuo G#, kas mano ausimis tikrai yra tonika, bet priedainio paskutinės eilutės yra Amaj7, B, Emaj7, Amaj7, B, kas yra ii, iii ir vi dermės laipsniai ir dar fryginėje dermėje, taigi, tikrai disonansas. O kadangi aš esu pavargęs nuo popsinių konsonuojančių harmonijų, tai man šitos dainos akordų progresijos yra nuostabiausias dalykas.

O lygiai taip pat nuostabu kaip ir akordų progresijos yra dainos orkestruotė. Orkestras įspūdingai praturtina dainą, suteikia jai labai puikią atmosferą, kurios visiškai nėra studijinėje solinėje versijoje.

Šitas numeris Eurovizijoje liko 20-as. 1997-ais formatas buvo toks, kad daugelyje šalių balsavo tik komisijos ir tik 5 šalyse balsavo tik žiūrovai. Tai ši daina būtent daugiausia palaikymo ir gavo iš žiūrovų, nes stilistiškai daina tikrai atitinka to laikmečio madas, o komisijos matyt buvo gerokai konservatyvesnės. Tikrai manau, kad žiūrovų dominuojamoje sistemoje šita daina būtų galėjus iškilti, ypač atsižvelgiant į charizmatišką, nors ir truputį eklektišką, sceninį pasirodymą. 

Žodžiu, „prarijau kablį“, suku ir suku tą dainą. Ir skiriu 10 balų, tikrai vienas mėgstamiausių Eurovizijos istorijos perliukų.