Išauš diena, kai saulės šviesa
bus užtemdyta skausmo klyksmų
sudrebins žemę, bangos sprogimų
dangų išdraskys ugnies kamuoliai
Bejausmis plienas neišgirs dejonių
Mirtis gyvenimo nepagailės
Išauš diena, kai žodžiai prasmę praras
ir bereikšmis šurmulys nutils.

Broli, paruošk krūtinę,
Paskutinei plieno krušai
Tegul niekingi priešai
Apsitaško mūsų trispalviu krauju
Ar yra ką prarasti?
Ar yra dėl ko gailėtis?
Nejau gyvenimas toks nuostabus
Kad būtų gaila jo išsižadėti?

(deja, neliks laiko nei apgalvoti, nei pasiaiškinti... Ką mes galim, kai mirtis žvelgia mums tiesiai į akis?)

Jaučiant pabaigą arti
protas galbūt suvoks
ar yra dėl ko
gyvenimą pratęsti būtų verta.

Jaučiant pabaigą arti
širdis galbūt nuspręs
ar drįsti likimui mesti iššūkį
ar užsimerkti ir kasdienybės tuštumon prasmegti.