Aš jau nepakeliu minciu apie tave!
Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisiu,
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,
O tu sakai Stovek, kaip stovi laisve!.

O nesibaigianti kelione i tave!
Jau kaip akmuo šalikelej sukniubes
Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,
O tu sakai Eik taip, kaip eina laisve!.

Tai uždaryk mane, Tevyne, savyje,
Kaip giesme gerkleje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakara naktis,
O tu man atsakai Aš - tavo laisvė!.