Atskrieja vėl naktis Jūros takais,
Kinkyta pilkais Prieblandos žirgais.
Jau Žemę glosto juoda, švelni ranka
Tik nebaltuoja Jūroj vis nurė vieniša...

Ir naktį vėlei keičia baltaskarė Aušra,
O nerimas nenyksta smėlio krante.
Ir širdgėla suklykia žuvėdra balta, -
Nejau Žemės Sūnų šaukia Jūra šalta?

Kažkur toli, tamsioj Jūros gelmėj
Stūkso gintaro Rūmai jūržolių giraitėj.
Mėlynų bangų Deivės keruose
Skęsta Žemės Sūnaus siela spanuose...

Danguj rūstybė telkias -
Niaukias, pilkuoja skliautai!
Tolumoj Ratai titnago trata.
Bilda kanopom Perkūno ožiai...

Įtūžęs Valdovas Dausų
Gena vežimaitį dangaus keliu!
"Kaip drįso paliesti Deivę žmogus?
Kaip drįso įžeisti Dievus?!"

Šėlo, dūko Jūroj įtūžio audra,
Smigo Ugnies kirviai banguosna
Griuvo Rūmų bokštai, žuvo amžinai...
Gintaro Pielies griuvėsiai tapo jiems kapai...

"O, Dieve, mėlynų bangų!
Tu pažeidei įstatymą Dievų!
Nubaust aš ir tave turiu...
Te kris pražūtis ant Jūsų galvų!"