Sėdžiu aš vienišas ir žiūriu pro vienišą langą
Kaip vieniši lapai man šoka man vienišą tango
Ir vis ilgiuos tų šiltų akimirkų, kurios jau neaplanko

ilgiuosi saules, ilgiuosi tų svajonių, pasaulio,
deja, užaugau ir tie, kas buvo milžinai
dabar man tėra vaikai
tie kas buvo draugai, dabar tiktais pažystami
deja, aš klystantis
deja, žmogus
deja neišpažįstu nuodėmių
nors kartais būnu neteisus
kai save nuodiju,
būnu juodas
o kai košmarais nuodiju
ir būnu pats sau nuodas.

aš būnu vienas kai tik noriu ir būnu daug, kai galiu
nes kartais vienam daug lengviau eiti keliu
pačio pastatytu, o deja, dažnai ir pačio sugriautu
ėjau griuvėsiais savo, ėjau kitų, mačiau save būklės kritinės,
kritusį prie sienos aplinkui, nieko nebuvo - jokių būtybių nei šešėlių
tiktai vienišas aš,
nuo tada šaukiu „aš“, o ne „mes“...

nes tai vienatvė, ta pati dieną, ta pati naktį
tuščiai pilnam pasauly, kurio keliais keliauji...
nes tai vienatvė, ta pati dieną, ta pati naktį
tuščiai pilnam pasauly, kurio keliais keliauji...
nes tai vienatvė...

kai vienuma aplanko, šaltos rankos ir svajonių krantas
akimirkos išblanksta paprastos, kasdieniškos
būta jose pilnatvės - pasakau iš anksto, nes žiūri tai visi
bet ne visi tai mato
akmenėlių-žvyro gatvė, iš kurių kiti namus pastato
kartais ieškom rakto iš tuščio miesto naktį
rašalo dangus, tekantis varvekliais
lašantis į mano puodelį arbatos

žmogus su
žmogus ar vienas
kai atšąla ir žemėn gula sniegas
užkloja pastatus baltai, palieka tiktai sienas
aš pasilieku vienas,
gėlė lange, užuolaidos plevena vėjy
prabėga dienos kurių neskaičiavau
nes tikiu, tikėjau šiandiena, kad atsilieka grafikas, o ne žmogus
viskas tampa statiška ir aš žinau
kad taip ir bus pilnai tuščiam pasaulyje
kol supratimas neatbus...

viskas tampa statiška ir aš žinau ...

kai prašai mažai, o daug reikalauji
kartais lieka tik randai, vienatvė nepaliauja
akys, nebenorinčios matyti save iš saujos
būna, noris pasakyti, bet ar suprasti gaunas...

kai prašai mažai, o daug reikalauji
kartais lieka tik randai, vienatvė nepaliauja
akys, nebenorinčios matyti save iš saujos
būna, noris pasakyti, bet ar suprasti gaunas...

mes nepratę išklausyti ...

kai prašai mažai, o daug reikalauji
kartais lieka tik randai, vienatvė nepaliauja
akys, nebenorinčios matyti save iš saujos
būna, noris pasakyti, bet ar suprasti gaunas...

kai prašai mažai, o daug reikalauji
kartais lieka tik randai, vienatvė nepaliauja
akys, nebenorinčios matyti save iš saujos
būna, noris pasakyti, bet ar suprasti gaunas...

mes nepratę išklausyti ...