daug dažniau negu ankščiau noris nuo visko pabėgt
nieko neišeina dėl ko neišeitų kentėt
ką tu bedarytum viskas verčia pasigailėt
asmenybės nesidvejina jos baigia susiliet

aš jaučiu kaip prarandu save gal visai tai iliuzija
smalsumas man neleidžia likti vienoj būsenoj ir pusėje
o taip norėčiau viską vertinti dar nepraradus
jauties taip pat kada neradęs lovoj tu neradus?

manęs aš pažadu daugiau nenoriu taip gyventi
kilnoti, leisti lemtį keisti aplinkai, supranti?
supykino, užspaudė išvemiu raidėm i lapą
juk aš rato neturiu nesiūlyk keist man savo rato

tu man parodei ašaros geriau negu tuštybė
nei viena iš mano būsenų nebuvo realybė
investuoji savo širdimi į piramidę
statai ir kūną kai jau nieko nebelikę

užsidusinę patys net gi nedrįsk
kaltint kito, kad tau leido vėl iš naujo paslyst
kada nori duodi, bet ar duosi kada prašys
ar kitą laistai kai pasibaigi pas save nuvyst

butelis naktis vėjuota vėl iš naujo kablys
suka vėl iš naujo kablys
kam tau laisvė jeigu laisvė tau užgniaužia dantis
jei kiekvienam pasirinkime myži vėl susipist

vėl žiūriu tiesiai į bedugnę aš neužsimerkiu
pamiršk kas tau rūpėjo ir išpisk ją be moralkių
lankstyk kaip nori aš tavo akyse origami
bet tu nepakeisi, kad nepakisiu būsiu savim

jie siulo nesiparint aš rodau sunkų akmenį
krūtinėj tempia šypsena žemyn sunkų charakterį
mano natura gatvėj, žmonėm jose nematomi
manęs nepakeli, sunku žiūret į savo veidrodį

ir ką daryt kai savo kūne jau nebetelpi
kai viskas ką tu myli virsta tai kuo nekenti
atvėrėme akis šimtam ir likome apakinti
kai laikinas tu pats, laikinas kaip tiesai alibi