Atsimeni, kaip mes sėdėjom ant jūros kranto,
O danguj krito žvaigždės?
Atsimeni, kaip sugalvojom norą
Ir naktis kaip tik baigės?

Atsimeni liūdną melodiją, kurią mums grojo
Vienišas žmogus?
Atsimenu, kaip aš verkiau, o su manim kartu
Verkė ir dangus.

Kam reikalingos šitos eilės?
Kam reikalingi tie žodžiai?
Tiesiog tuščios raidės.
Kas eis per ugnį dėl svajonės
Nebijodamas apakti?
Tik toks kaip aš, kuris neturi ką prarasti.
(x2)

Neturi ką prarasti...

Atsimenu, kaip aš piešiau tavo paveikslą,
Kuris dabar ore.
Atsimenu, kaip vėjas jį ištrynė, priversdamas
Ir vėl verkti mane.

Aš visa tai prisimenu, tačiau norėčiau
Dabar tai pamiršti.
Viską atiduočiau, kad Dievas leistų man nors vienai dienai
Paukščiu pavirsti.

Kam reikalingos šitos eilės?
Kam reikalingi tie žodžiai?
Tiesiog tuščios raidės.
Kas eis per ugnį dėl svajonės
Nebijodamas apakti?
Tik toks kaip aš, kuris neturi ką prarasti.
(x2)

Ir dabar kiekvieną naktį aš matau dangaus ašaras,
Girdžiu jo sekamas labai liūdnas pasakas,
Stebiu besišypsančias ir liūdinčias melodijas.
Jei labai norėtum, ir tu prisimintum jas.