Aš į rudenį žiūriu keistokai,
Lyg pro akinius, laiko stiklais,
Lyg pro dūmą cigaro melsvoką,
Pro kurį, man sakei, nematai.

Negirdi? Greitai lekia sekundės.
Paklausyk! Maišos vėl su tyla.
Aš jaučiu - groja šaltis įgudęs,
Žongliruoja gudriai tuštuma.

O palėpėje mirštantis strazdas,
Jau užmiršo, kaip groja šalna,
Skaudžiai krenkšteli, kresteli galvą -
Jo gyvybė per daug tolima.

Ir klausausi rudens aš keistokai,
Naktimis po pagalve galva,
Karts nuo karto triukšmingai pašoka,
Skambant valsui kažkur erdvėje.

Ir ruduo šis - keistai keistokas,
Šiugžda debesys, tirpsta lietus,
O pabudęs, staiga atsitokėjęs,
Supranti, kad ruduo - tai žmogus.