Tik pastovi kelionė mus tegali
išgelbėti nuo būti išmestiems
iš šilto lizdo, marmurinės salės,
tik panieka, tik pašaipumas tiems,
kas kerpėja, pelija ir apsnūsta,
ko nebegundo upės ir keliai.
Kaip gaila tų, kurie anksti panūsta
stovėti ar sėdėti monumentaliai.

Tiktai drąsa, tik įprotis išeiti
vidurnakty, viduržiemy, iškart,
užvirus kraujui, susapnavus greitį,
panorus jūros ūko atsigert,
tegali mus išgelbėti nuo stresų,
nuo išglebimo, sotulio ligų,
nuo nerimo išgirsti kitą tiesą,
kuriai atremti nebėra jėgų.

O einantiems keliu nėra nelaukto -
kas atsitiktų, viskas normalu,
ir tenka plaukti, jeigu reikia plaukti,
ir tenka skęsti, kristi nuo uolų,
iškęsti audrą ir iškęsti sausrą,
nakvoti tunely ir apleistoj pily,
ir įprastai kas rytą sveikint saulę
kaip gerą draugę, sutiktą kely.
Algimantas Mikuta